45 minutės vienoje Kairo sankryžoje

Dviratininkas

Egiptas: virtuoziškas bandelių pristatymas dviračiu.

Kaire gyvenimas kitoks. Tiesiog kitoks. Atvykusiam iš Europos į šią Afrikos šalį aplinka, bendravimas, netgi maistas kels nuostabą, susižavėjimą, o kartais ir pasipiktinimą. Tačiau viską reikia priimti racionaliai – tiesiog patekus į kitą kultūrą, ją reikia priimti tokią, kokia yra ir nebandyti prisitempti iki “civilizuotosios”.

45 minutės, praleistos laukiant po 10 min. turėjusio atvažiuoti autobuso, buvo tarsi nuolat nesibaigiančio veiksmo ir įvykių popuri. Tai buvo rami kelių gatvelių sankryža prie viešbučio. Tačiau belaukiant su kolegomis pamatėme visko – mašinomis ir taksi šniūrais važiavo studentai, išlipdami tiesiog sankryžos viduryje, pirmyn atgal zujo dviratininknas viena ranka laikydamas bandelių padėklą virš galvos, po to atvažiavo ugniagesiai gesinti gaisro, nors jo taip niekas ir nepamatė, siaura gatvele važiavo tiek dviratininkai, tiek sunkvežimiai.

Kas įdomiausia visi tilpo, nebuvo nė vienos avarijos, jokio f&#@ you ar “a girdi, gaid…[kukarekū]“, nors nei šviesoforo, nei kelio ženklų nebuvo, o be to jų niekas ir nebūtų paisę. Tiesiog žmonės sugeba susitarti.

Na, ir pagaliau atvažiavo autobusas, kuris jau turėjo būti “tuoj tuoj”. Tai dar vienas Egipto kultūros elementas – skirtingas laiko suvokimas.

Daugiau apie Egiptą kituose blog’o įrašuose.

Linkėjimai,
Fortunatas

Pinigų karta apie kredito unijas (redaguota versija)

screenshot.4

Trumpas intro: tai redaguota įrašo versija. Anksčiau ar vėliau ketinau pateikti sušvelnintą teksto versiją. Ir taip pakanka to negatyvo visoje žiniasklaidoje-verta atskiesti:). Kita vertus pakalbėjau su laidos rengėjais ir suprantu, kad klaidų galima išvengti tik visiškai nedirbant. Beje, kai “nuėmiau” įrašą iš internetinio eterio, gavau pastabą, kad elgiuosi “neblogeriškai”. Ačiū, kad skaitote, bet tam tikrus klausimus, kaip elgtis su tinklaraščiu pasilieku sau – that’s my preroggative

Vakar viriau viduje. Esant tokios būsenos yra patariama suskaičiouoti iki dešimt arba dvidešimt, jei garo temperatūra ir spaudimas kyla aukščiau priimtinos skalės. Taip ir padariau. Tiesa, prisipažinsiu, neiškenčiau ir parašiau savo facebook’o paskyroje, ką galvoju apie LTV laidoje “Pinigų karta” parodytą reportažą apie kredito unijas.

Štai ta žinutė: “Jaučiuosi keistokai. LTV laidoje “Pinigų karta” apie kredito unijas (beje, laidos vedėjai kažkodėl sako “kreditų unijos”:)) kalba nemažai ‘ekspertų’, tačiau laidos rengėjai niekaip nesugebėjo surasti jokio kontakto nei iš Lietuvos centrinės kredito unijos, nei iš Asociacijos Lietuvos kredito unijos-pagrindinių organizacijų, atstovaujančių daugumą kredito unijų. Gerbiami laidos rengėjai, noriu priminti, kad pirmoji kredito unija buvo įkurta 1995 metais ir jau nuo pat pradžių buvo privaloma Lietuvos banko priežiūra, buvo net suformuotas Kredito unijų priežiūros poskyris, kuris buvo išaugintas net iki 16 darbuotojų-tad teigti, kad “anksčiau niekas neprižiūrėjo” yra labai neprofesionalu. Na, bet kalbėjo ‘ekspertai’.

Papildant dar galiu pasakyti, kad lengvą šoką sukėlė supainioti faktai, kurie buvo minimi nuo pat laidos pradžios. Eikime per pirmąsias laidos sekundes:

0:28 “Pradžioje kredito unijos užėmė vos 0,1 proc. rinkos”
Na, kadangi kredito unijos steigtis pradėjo ne 1994 metais, o 1995 metų spalio mėnesį, tai rinkos dalis 0,1 proc. tuo metu būtų buvusi labai didelė. Pirmoji kredito unija “Vievio taupa” buvo įsteigta su 50 tūkst. Lt pajiniu kapitalu, o bankų turtas tuo metu buvo apie 6,5 mlrd. Lt Tad, pasiskaičiuokime…0,0008 proc. Skirtumas 125 kartai. Komentuoju todėl, kad skaitytojai suprastų, jog unijos kūrėsi vykstant bankinei krizei 1994-1995 metais ir sunešti pirmieji pajai buvo kooperatinės idėjos, pasitikėjimo ir valios pakeisti gyvenimus rezultatas ir nebuvo turtingo dėdės, kuris galėjo įnešti 6,5 milijonus litų “pradžiai”.

0:43 kol buvo mažos [kredito unijos] Lietuvos bankas [į kredito unijas] visiškai nekreipė dėmesio. Na, čia tai visiškai nenoriu sutikti. Kaip jau minėjau įraše Facebook sienoje, kredito unijų priežiūra ir kontrolė buvo vykdoma nuo pat veiklos įsikūrimo pradžios. Rašau šį komentarą todėl, kad nebūtų sudaryta klaidinga nuomonė, jog nuo 1995 metų iki 2012 metų pabaigos kredito unijos veikė bet kaip.

01:10 Kredito unijose indėliai… mna.. apie 4 proc., 4 su puse.
Vidutinės palūkanos yra apie 3 procentus – “tik ketvirtadaliu” mažesnės. Rajonuose apie 1,5 proc, kai tuo tarpu miestuose – taip, apie 4 proc. Kaip, beje, ir kai kuriuose lietuviškuose bankuose. Lyginkime palūkanas ne su skandinaviškais bankais, o vietiniais – lietuviškais. Gi pinigų pritraukimo šaltiniai ir galimybės yra skirtingos.

01:25 Laidos vedėjas Andrius Tapinas klausia: “nes atrodo, kad gi Nacionalinė kredito unija – tai [kur] visi pinigai unijų sudėti, nes nacionalinė…tai yra nacionalinė, taip? ne?”, atsistentė žurnalistė atsako “taip, bet yra vienos unijos,kurios priklauso centrinei”… Na, čia tai buvo suvelta. Perklausiau šią vietą užsidėjęs ausines pakartotinai, tačiau mano nuomone buvo galima šią svarbią vietą iškomunikuoti aiškiau. Komentuoju todėl, kad skaitytojai žinotų, jog Nacionalinė kredito unija turi turėjo tik skambų pavadinimą ir yra viena iš 77 75 kredito unijų, o pateikta tarsi “kur visi pinigai unijų sudėti”:)

Kitų minučių neanalizuosiu, galite patys pažiūrėti http://www.pinigukarta.lt/tv-laidos/zvilgsnis-i-kredito-unijas-2013-01-08, kredito unijų profesionalams ausis užklius jau per pirmas pusantros minutės, kitiems gal ir nekils papildomų klausimų.

Vienok, linkiu sėkmės šiai laidai, nes ko gero tai vienintelė laida Lietuvos televizijų padangėje apie verslą, jei neskaičiuosime specializuotų rubrikų TV žiniose. Tad priimkit šiuos komentarus, kaip žiūrovo pasiūlymą laidai patobulinti:)

Kodas kiekvienai dienai

Skaitydamas vieno mėgstamiausių tinklapių “Lifehacker” skiltį “How I Work” (liet. kaip aš dirbu?) užklydau pasiskaityti, kaip gi dirba žinomas rašytojas Tim Ferris. Na, ir aptikau galingą frazę, kuri gali būti kiekvienos dienos arba 365 kodu – tai “Do one thing every day that scares you” (liet. kiekvieną dieną daryk tai, kas tave baugina). Būtent savanoriško išėjimo iš komforto būsenos daugeliui ir trūksta. Nors norinčių patirti ar pradėti kažką naujo – savo verslą, naują gyvenimą, uždirbti daugiau pinigų ir t.t. yra begalės, ypač sausio 2 d., tačiau mažai, kas imasi ką nors konkretaus daryti. Tad, imkime į rankas kiekvieną dieną, ypač to, ko labiausiai bijome.

Frazė, kaip galingas užtaisas

 

Su!

Su Šventėmis visus ir ypač visus Dirginčius! Ačiū už sveikinimus!:)

Tinginys užėjo? :)

Apaugo tinklaraštis voratinklio tingumu, tad palinkėsiu Naujaisiais, kad pabustų, gyvatė.

Su linkėjimais
Fortunatas

Justų – lietuvių kalbų žodynas

Vaiko rankosAr esate patyrę, kad prisimindami ankstyvąją vaikystę, norėtumėte prisiminti daugiau nei vieną kitą miglotą akimirką? Aš norėčiau:) Užbėgsiu ir iš anksto pasakysiu, kad norisi užrašyti savo vaikų vaikystės kalbą. Iš Valento laikotarpio prisimenu “pošliūnienė” – tai reiškė “policija”. Ievos, deja, nepamenu įdomesnių frazių, bet labai gerai prisimenu valgymo intonaciją – banguojantį am-am-am nuo tyliausio iki garsiausio ir taip su kiekvienu kasniu:)

Tad, nutariau, kad reikia imti suituaciją į rankas, kol situacija manęs nepaėmė – kol dar galima užrašyti Justų kalbą, kurią sugalvojo Justas Povilas. Tai ko gero labai panašu į giminės medžio sudarymą. Kuo anksčiau tai darai, tuo lengviau pildosi informacija. Pavėlavus, deja, nebelieka su kuo bendrauti, o atmintis pas išlikusius pradeda šlubuoti.

Tiesa, o kokią savo nemirtingą vaikystės žodį-frazę atsimenate?

Taigi, justų-lietuvių kalbų žodynas: Continue reading

Pageidaujami pokyčiai 2012 metais

Prasidedant Naujiesiems yra labai populiaru ir netgi psichologiškai pateisinama pasižadėti, jog kitais metais, tai tikrai bus kitaip. Aš taip pat įsisuku į savotišką asmeninių deklaracijų pildymą pačiam sau. Praėjusiais metais (2010) įvykdžiau bent jau man labai ambicingą fotoprojektą “Po nuotrauką kasdieną”, pradėjau verslo konsultanto karjerą ir vis skaičiau knygas bei straipsnius apie laiko planavimą, dokumentų ir failų tvarką ir t.t. ir pan.

Šiais metais teko iš esmės pakeisti metų pradžios rezoliucijas ir kibti į naują darbą, tiksliau naujas CEO pareigas. Įsigilinti į naujus veiklos procesus, rizikos valdymą, kredito unijų priežiūros niuansus. Iš stalčiukų smegenyse reikėjo atkapstyti universitete praeitus vadybinius modelius, personalo valdymo strategijas, veiklos planavimo niuansus. Na, o per tuos metus teko kone viską ir pritaikyti. Bet tai jau buvo.

Tad, ko savęs paprašyti 2012? Pirma, tai surasti pusiausvyrą tarp darbo, šeimos ir laisvalaikio. Išties gyvenimas turi būti visapusiškas, pilnavertis ir harmoningas. Visuomet galima rinktis – arba pats valdai situaciją arba situacija valdys tave. Idealiu atveju greičiausiai vėl imsiu fotoaparatą prie akies, o savaitgaliai ir šventės bus skirti šeimai. Aktyviam laisvalaikiui taip pat atiduosiu dalį savęs, tiesa, tik po to, kai chirurgas sutvarkys meniskus:) Įvaldysiu GTD (getting things done) produktyvumo principus, efektyviau planuosiu laiką, sudaryti asmeninį/šeimos strateginį planą 5 metams į priekį. Jei įmonės taip daro, tai ko mes, žmonės, prastesni? :) Medituosiu.

Siūlau pasižiūrėti TED konferencijos įrašą, kur Nigel Marsh kalba apie tai, kaip suderinti darbą ir asmeninį gyvenimą http://www.ted.com/talks/lang/lt/nigel_marsh_how_to_make_work_life_balance_work.html

Kol kas skamba gerai. Labai gerai :) Tęsiam. Vesiu dienoraštį “Mielas dienorašti…”, nes tikrai yra ką fiksuoti ir bent kartą per savaitę parašysiu straipsnį į asmeninį blog’ą. Tiesa, pastarasis pažadas skamba jau kokius 5 metus:) Na, bet kaip ir sakiau – metų pabaigoje psichologiškai labai pateisinama sakyti “kitais metais tai jau tikrai”.

Svarbiausia ne tik žadėti, tačiau ir nuveikti kad ir nedidelę dalį, bet kasdien to, kas užrašyta baltame lape “2012 metų rezoliucija”. O kokie jūsų pažadai sau kitiems metams?