Regionų stiprėjimas. Ko reikia, kad galėtų sublizgėti ne vien tik didieji Lietuvos miestai?

Bendruomenė-augalas

Pirmas dalykas, kurį įsivaizduoju, kai pradedama kalbėti apie regionus – tai rajonai, miesteliai, gyvenvietės ir kaimai. Antras vaizdinys, kuris iškyla – tai žmonės, tiksliau žmonių bendruomenė, tiesa, mažėjanti ir senėjanti. Renginiai, betarpiškas ir nuoširdus bendravimas. Trečias vaizdas – emigracijos paliestos šeimos, mažos pajamos ir už Europos Sąjungos pinigus tvarkomi šaligatviai ir aikštės.

Prieš kelias savaites gavęs kvietimą iš Europos komisijos atstovybės dalyvavau diskusijoje  „Naujai daugiametei finansinei perspektyvai besiruošiant: Ką galime padaryti, kad Lietuvos regionai stiprėtų?” (nuoroda http://ec.europa.eu/lietuva/news_hp/news/09092013_regionu_stiprejimas_lt.htm) Priežastis, dėl kurios pakvietė, buvo ko gero aiški – kredito unijos ir regionai bei bendruomenės yra tarsi neatsiejamas darinys.

Jei net ir su tokiu patalžytu įvaizdžiu, vis dar esame kviečiami – tai iš tiesų yra didelis mūsų, kredito unijų, pasiekimas. Kredito unijos išties yra regionų vystymosi variklis, tačiau būtent toms unijoms yra užkraunama našta atstatyti kredito unijų vardą, kurį pavalkiojo “gudriosios ir garsiai nuskambėjusios” kredito unijos.

Nukrypau į šoną – lai tai būna tema kitam postui. Grįžtu prie regionų.

Dar prieš diskusiją regiono vystymasis man susiasocijavo su augalu gyvenimu – tą ir nupiešiau į savo Moleskine. Augalo lapai – tai bendruomenė: auga, žydi, veši žaluma. Dirva – tai aplinka, regionas, teritorija, kurioje augalas gali augti ir semtis reikalingų resursų. Šaknys – tai augalo kapitalas. Kuo jos gilesnės ir labiau išsikėrojusios, tuo augalas yra tvirtesnis ir atvirkščiai, kuo šaknys silpnesnės, tuo daugiau problemų gali kilti net išsivešėjusiai lapijai (bendruomenei).

Diskusijoje dalyvavę įvairių savivaldybių merai, regioninės plėtros specialistai, Laisvos rinkos instituto, finansų ministerijos atstovai ir kitų visuomeninių organizacijų žmonės nuoširdžiai dalijosi mintimis, o ką gi reikėtų daryti, kad augalas (regionai) suvešėtų.

Nuomonės pasiskirstė į keletą tipų receptų – Laisvosios rinkos instituto prezidentas Žilvinas Šilėnas siūlė optimizuoti regionų infrastrukrūrą – apjungti mokyklas, suteikti naujų ar papildomų funkcijų kultūros namams, o galbūt senus pastatus nugriauti bei pastatyti naujus, šiltesnius? Ta prasme, ekonomiškesnius ir į viską pažiūrėti ūkiškai. O jei ir dabar žiūrima ūkiškai, tai pažiūrėti dar ūkiškiau, ir inovatyviau.

Kadangi laikas bėgo greitai, o temų buvo prirašyta gausiai, dalis diskusijos dalyvių pradėję žvilgčioti į laikrodžius, vis dažniau pasukdavo durų link. Liko ištikimiausi arba nevilniečiai, nes nėra kur skubėti, jei jau į sostinę atvykai. Juokauju.

Merai ir regioninės plėtros atstovai vis dažniau nukrypo ir nulingavo į Europos Sąjungos paramą ir… naują Lietuvos administracinį suskirstymą. Kuo toliau, tuo labiau šiuo receptu pradėjo įtikėti diskusijos dalyviai ir galiausiai visai susižavėjo, kaip kone vienintele panacėja. Po šimts, nejaugi? Šis variantas mane privertė išsižioti ir leptelėti, jog naivu tikėtis, kad tik ES pinigais ir nauju administraciniu regionų suskirstymu galėsime sustiprinti regionus! Šalia sėdėjęs atstovas iš kažkurios savivaldybės net nupaišė žemėlapyje tris regionus – Žemaitiją, Aukštaitiją ir Klaipėdos – Dzūkijos kraštą bei labai didžiavosi šiuo piešiniu. Paklausiau visų, o kur žmogus? Kur bendruomenė? Galbūt reikėtų pakalbėti apie juos? Ar žinome, ką ir kaip galime padaryti dėl gyvenančių regionuose?

Tik vienintelė diskusijų grupė, kurioje buvo finansų ministerijos atstovė, paminėjo žmogų ir bendruomenes, kaip regionų stiprėjimo elementą. Ačiū! Mano nuomone, būtent ten ir reikia ieškoti prasmės regionų stiprėjime – bendruomenėje, žmoguje ir kapitale. Tiek finansiniame, tiek socialiniame.

Taip pat dėkoju finansų ministerijos atstovei… (deja, pavardės nepamenu), kuri minėjo buvusi Ispanijoje ir ten, kredito kooperatyvai, kaip ir mūsiškės kredito unijos labai aktyviai dalyvauja regioninės plėtros politikoje būtent per smulkaus, pradedančio verslo kreditavimą. Davė užuominą susirinkusiems merams, kad pasidomėtų galimybėmis, esančiomis visai čia pat šalia.

Grįžtu vėl prie augalo metaforos. Įsivaizduokime augalą, kuris turi lapus, kartais ir žiedas koks sužydi. Šaknys kiek išdraskytos, bet dar gebančios maitinti augalą iš vidaus. Staiga, po lietaus pasipila vanduo. Gausiai, taip liejasi, kad vos spėja susigerti į žemę. Kas gali nutikti augalui, jei nesugebės įsisavinti viso vandens? Taip, gali prasidėti šaknų puvimas. Todėl turi jo [vandens] būti tiek, kiek sugebama “paimti”. Šiuo atveju ES parama man asocijuojasi su papildomu laistymu, gausiu laistymu, kuomet kartais imami pinigai dėl ėmimo.

Mano nuomone, pirmiausia reikia stiprinti regionų šaknis – kapitalą. Auginti verslą, užimtumą, skatinti verslumą. Kad žmogus nežiūrėtų pašalpų pusėn, o pats imtųsi leisti šaknis gilyn, kurtų savo gyvenimą pasitelkdamas savo gabumus bei išteklius. Išauginus šaknis, jos galės įsisavinti kur kas daugiau pilamo tręšto vandens, t.y. ES paramos.

Regionų tarpusavio ryšių skatinimas – dar vienas žingsnis kapitalui stiprinti. Tai gali būti paprasčiausias vidinis prekių ir paslaugų “eksportas-importas”, o taip pat ir ryšių, santykių užmezgimas su artimais ar nutolusiais kaimyniniais regionais, kas vėl gi galėtų virsti į verslo santykių užmezgimą.

Kooperacija, kooperatyvų modelis. Kartą vienas žinomas žmogus man pasakė (kooperacijos skeptikas, žinoma), kad bendruomeniškumas yra būdingas tik anglosaksiškiems kraštams, o mes lietuviai esame individualistai, todėl nei kooperatyvai, nei kitokios jų formos, kaip pavyzdžiui, kredito unijos, niekada nebus populiarios. Žalia rūta… Tikrai? Nejaugi mes esame tokie turtingi žmonėmis, kad nesuvoktume kooperacijos prasmės? Gerai, lai tai būna tema kitam straipsniui.

Trečia, verslumo skatinimas. Na, reikia įpūsti žmogui dvasios, kad jis gali pats uždirbti. Išbandžiau – jausmas tikrai nuostabus! Pagalvokime, kaip galime padėti žmonėms? Kažkam reikia įveikti baimę, kažkam trūksta žinių, o dar kažkam reikia praktinių patarimų arba kaip tik teorinių žinių, o gal kelių tūkstančių litų pradžiai? Prieš metus teko lankytis Egipte – ten daugiau nei 40 proc. žmonių tegali sau leisti per dieną ne daugiau 2 dolerius (apie 5-5,5 Lt) išlaidų, apie jokias pašalpas net nekalbama, tačiau žmonės ten ypatingai verslūs. Jei gali prasimanyti papildomų pinigų, tai taip ir daro – atidaro savo krautuvėles, siuvyklas, remonto dirbtuves, kepyklėles. Beje, moterys šioje veikloje yra kur kas aktyvesnės, atsakingesnės ir patikimesnės.

Apibendrinant, abejoju, ar kitoks “išmanesnis” Lietuvos administracinis padalinimas su ES pinigais padės stiprinti regionus. Pirmiausia, reikalingas žmogus ir bendruomenė, kurie kartu gali dirbti, uždirbti ir sukaupti kapitalą. Antra, per užsimezgusius ryšius sukurti tamprūs tinklai, sėkmingai didintų ir kitos rūšies kapitalą – socialinį.

Žinoma, infrastruktūros gerinimas yra sveikintinas, tačiau tai neturi tapti savaiminiu tikslu. Tikslas yra vienas – žmogui regione turi būti gera gyventi.

Štai, ką parašė mano draugai ir pažystami. Sutinku su jais daugiau nei 100 procentų.

Tomas Valauskas: „pirmiausia reikia stabdyti jaunų žmonių emigraciją. Gal jau tai tapo lozungu, bet tai viena iš esminių problemų. Apskritai Lietuvos regionuose (siekiamybė gerinti jų ekonominę padėti) turi būti galimybė ne tik gauti darbą, bet ir per mėn. gauti pakankamai pajamų. Alternatyva yra savo verslo kūrimas, bet kas iš to, kad perkamosios galios kreivė keliauja žemyn.“

Indrė Gruodienė: „finansiškai ir su minimalia biurokratija remti smulkaus verslo mažas iniciatyvas kaime, tai pakels kaimo žmonių savivertę“.

Arnoldas Fokas: „emigracijos stabdymas yra nr. 1

Regionuose, daugelyje miesteliukų tikrai nemažai investuota – sutvarkytos bendros erdvės, aikštės, skverai, pakrantės, kai kuriuose miestuose (Ignalina, Jonava, Šiauliai, Kėdaniai ir kt.) būsto renovacija netgi daugiau pasistūmėjusi nei Kaune ar Vilniuje. Taigi gyvenimo sąlygos žvelgiant užsieniečių, dažnu atveju ir mūsų pačių, akimis kur kas geresnės nei bet kada anksčiau. Bėda ta, kad jauni žmonės neturi galimybės palyginti kaip buvo 1998 metais ir anksčiau.

Esminis kriterijus tampa savo verslo galimybės ir darbo užmokesčio dydis samdomame darbe. Pas mus apie tai daugiau kalbama nei daroma, dažnu atveju netgi trukdoma ar net draudžiama. Slovakijoje yra netgi programa, kad regionuose, kiekviename vidutinio dydžio miestelyje pritraukiant investuotojus skatinti gamybinių įmonių atsiradimą. Iš toje gamykloje įdarbintų 50 darbuotojų tiesiogiai ir netiesiogiai išsilaiko apie 150 to miestelio gyventojų.“

Kokia Jūsų nuomonė, kas galėtų atgaivinti ir stiprinti Lietuvos regionus? Lauksiu minčių komentaruose.

 

Comments

comments

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.

Scroll to top