Aštuoniasdešimt antroji projekto diena. Ryte nutariau kiek tai yra įmanoma atsigriebti ir prieiti arčiau upės bei užfiksuoti ledonašą. Tik pamatęs ledų sankaupas per keletą žingsnių nuo savęs, supratau, kokį pavojų neša šniokščiantys ledų luitai. Nuotraukoje, matosi, kad jau beveik nebėra į ką žiūrėti, palyginus su vakarykšte diena :), tačiau įsiklausius galima išgirsti visokių keistų garsų, kuriuos skleidžia pro šalį plaukiantys ledai. Šiaip nuotaiką iš ryto praskaidrino du vyrai, komentuojantys prie alaus bambalio (8:30 val. ryte!) vakarykščio potvynio įvykius ir vienas nuoširdus žmogelis vis rodęs vietą, kur vakar stovėjo gluosnis ir kurio dabar jau nebėra. Kadangi vyrai paprašė jų „nedėti į laikraštį”, tai ir nedėsiu 🙂
Iki ryt!
Fortunatas
