Kiekvienais metais tą dieną grįžtu į 1991. Kartoju daugeliui ir sau, kad neįsivaizduoju, kokia vidinė jėga tuo metu vedė kartu su kitais stovėti už laisvę, tačiau neįsivaizduoju ir kokia vidinė jėga suteikė tėvams ir mamoms drąsos išleisti šešiolikmečius septyniolikmečius važiuoti tą vakarą į Vilnių.
Esu dėkingas už abi jėgas, suteikusias drąsos, supratimo ir pasiaukojimo. Galima kalbėti valandų valandas, rašyti puslapius teksto, tačiau tai nebus tas pat, ką reiškia būti įvykyje.
Linkiu kiekvienai ateities kartai išgyventi ir išjausti tą didingumo pojūtį, kurį patyrėme tuomet sausio 13-osios rytą: kas pasišildę ir išėję iš Mažvydo bibliotekos, kas šaukštais kabinę kažkieno į aikštę prie Seimo atneštus troškintus kopūstus, kas gavęs arbatos iš termoso, kas rankomis sunešę barikadas, kad esame Vieningi, kad esame Neįveikiama jėga. Ir linkiu tai patirti taip, kad tai būtų ne liūdesio, o pergalės šventė, kuri jus pakeistų.
Tai buvo diena, kuri pakeitė.
