Ar kada pagalvojote, kiek laiko sugaištate ieškodami vienos ar kitos nuotraukos? Vieną dieną susigriebiau ir pagalvojau, kad su nuotraukų skaitmeninėje kupetoje tuoj įsivyraus neblogas bardakėlis ir tikimybė prarasti svarbias ir neįkainuojamas akimirkas su kiekviena diena vis didėja.
Siūlau paskaityti perspausdintą mano atsakymą fotografų bendruomenės efoto.lt forume į komentarą dėl nuotraukų archyvavimo. Išėjo ne atsakymas, bet visas straipsnis:)
Nuotraukų katalogizavimui arba, jei pažiūrėjus kompleksiškai, viso „skaitmeninio ūkio” valdymui naudoju Peter Krogh metodiką, kuris yra aprašyta jo išleistoje knygoje „Digital Assets Management for Photographers”. Iš kitos Peter Krogh svetainės www.thedambook.com galima atsisiųsti pirmą knygos skyrių (iš pirmojo knygos leidimo) ir susipažinti su Skaitmeninio turto valdymo (angl. Digital assets management) sistema. Susidomėjusiems taip pat patariu dalyvauti ir forume, kur yra nagrinėjami įvairūs informacijos valdymo modeliai bei pateikiami naujesni ir patogesni metodai, kaip susitvarkyti su noru nesitvarkyti.Taigi, remdamasis DAM arba STV metodika darau taip:
1 žingsnis. Kopijos.
Nukopijuoju duomenis iš flash kortelės į HDD, o kai susikaupia apie 4,2-4,5 GB duomenų perkeliu juos i DVD. Beje, gal galite patarti, kokius naudoti DVD+R ar DVD-R?;
2 žingsnis. Pervardinimas
Naudoju Adobe Bridge* (AB) nuotraukų pervadinimui tam, kad nesusidubliuotų failai. Sistema tokia: inicialai_data[yyyymmdd]_originalus_failo_eiles_nr.plėtinys pvz, iš IMGP_0856.PEF padarau FD_20090101_0856.PEF. Patogu, kai tai padaroma automatiškai. Tiesa, jei naudojate kelis fotoaparatus, tuomet galbūt patogiau naudoti ne unikalų numerį, kurį suteikia fotoaparatas po kiekvieno spragtelėjimo, bet eilės numerį. Unikalus numeris dažniausiai numeruojamas nuo 0 iki 9999, o po to vėl pradedama nuo 0. Beje, jei perkate naują skaitmeninį fotoaparatą, tai labai geras būdas patikrinti, ar buvo su juo fotografuota anksčiau. *šiuo metu pradėjau naudoti Adobe Lightroom programą, tačiau principai yra labai panašūs.
3 žingsnis. Metaduomenų įvedimas
Įvedu metaduomenis į AB. Kad būtų paprasčiau, susikuriu šabloną, kuriame nurodau, kas aš toks, kaip su manimi susisiekti ir kaip reikalai su nuotraukos autorinėmis teisėmis. Tuo metu taip pat įvedu ir pirminius raktažodžius. Pagal raktažodžius yra kur kas patogiau ieškoti reikalingos nuotraukos. Patarimas: skirkite papildomas 10-15 min. raktažodžių priskyrimui, vėliau sutaupysite ne vieną valandą, o gal net parą, kai norėsite greitai surasti reikalingą fotografiją.
4 žingsnis. Rūšiavimas 1
Po to prasideda spalvotų etikečių klijavimas ir žvaigždučių dėliojimas. Aišku, su tiesioginiu kabinėjimu tai neturi nieko bendra :). Etiketės (angl. labels) – tai tarsi raktažodis, kuris suteikia nuotraukai tam tikrą savybę. Kadangi tos etiketės turi ir spalvas, tai gal jas vadinti raktaspalvėm? 🙂 Na, gerai – surimtėju. Naudoju tokius etikečių pavadinimus: raudona – nereitinguota (palieku sau teisę apsispręsti vėliau, kaip įvertinti nuotrauką); geltona spalva reiškia „reikia koreguoti”; žaliai spalvai priskirta reikšmė „išmesti”. Kodėl žalia? Gal todėl, kad šiukšlės labai susiję su gamtos išsaugojimu. Na, ir paskutinė etiketė „Ne į temą”. Pavyzdžiui, fotografuoji klasės susitikimą ir pamatai gražią gėlytę. Ta gėlytė tikrai labai graži, bet nepataiko į temą, todėl vėliau paprasta atskirti temines ir netemines nuotraukas.
5 žingsnis. Rūšiavimas 2
Surūšiuoju bent jau, tai, ką reikia išmesti (sujudintos, nesufokusuotos, techniškai netvarkingos nuotraukos). Taip spaudžiu ant žalios etiketės ir paspaudžiu „Delete” mygtuką. Sakot, o ką daryti, jei kažkada gyvenime bus tokia technologija, kuri visas nesufokusuotas nuotraukas padarys ryškiomis? Tikrai nesiginčysiu dėl tokios galimybės labai tolimoje ateityje. Todėl, jei norite visa tai išsaugoti, pažiūrėkite į 1 punktą – nukopijuoju originalus į HDD, susikaupus 4,2-4,5 GB, įrašau į DVD diską.
6 žingsnis. Koregavimas
Paspaudžiu ant geltonos etiketės, pakoreguoju, jei reikia su Adobe Camera RAW (kalba eina apie RAW formato tipo bylas). Jei naudojate JPG tipo bylas, rekomenduoju redaguoti Paint.NET grafiniu redaktoriumi – nemokamas ir pakankamai „greitas”.
Paspaudžiu ant raudonos etiketės ir bandau apsispręsti, ką daryti su abejotina nuotrauka. Tai darau taip pat su Adobe Camera RAW arba grafiniu redaktoriumi. Galiausiai neturi likti žalių, raudonų, geltonų etikečių. Aišku, to pasiekti 100% niekaip nepavyksta.
7 žingsnis. Reitingavimas
Toliau – žvaigždžių valanda. Tai ne TV laida 🙂 … Žvaigždutes fotografijom uždedu sekančiai:
– jokių žvaigždučių (darbas niekuo neišsiskiria iš 100 milijonų kitų fotografijų (pagal apimtis, tai panašiai sudaro 70% nuotraukų);
– 1 žvaigždutė – darbas, kuris „kažką tokio” turi (15% nuotraukų),
– 2 žvaigždutės – „gal ir nieko”, pasak draugų ir pačiam visai patinka (10% nuotraukų),
– 3 žvaigždutės – kandidatas į portfolio (5% nuotraukų),
– 4 žvaigždutės – būtų tikra žurnalo viršelio puošmena (kol kas 0% nuotraukų),
– 5 žvaigždutės – geresnių fotografijų ko gero nėra, parodų ir kitokių tarptautinių festivalių nugalėtoja (aišku, kad kol kas 0% nuotraukų)
8 žingsnis. Metaduomenys 2
Toliau, kiek įmanoma, visoms uždedu bendruosius raktažodžius (pavyzdžiui, „Atostogos Palangoje”), o aukščiausiai įvertintoms surašau detalesnius raktažodžius.
9 žingsnis. Konvertavimas
Konvertuoju PEF’us (tai Pentax RAW failai) į DNG (angl. Digital NeGative) skaitmeninius negaltyvus.
10 žingsnis. Katalogizavimas
Katalogizuoju nuotraukas su Microsoft Expression Media 2* šiuo metu tai atlieku su Adobe Lightroom programa.
11 žingsnis. Kopijos ir archyvavimas
Įrašau į DVD diskus atrinktas ir sutvarkytas nuotraukas, kai pasiekiama 4,2-4,5 GB riba.
DAM esmė – atskirti darbinius failus nuo sutvarkytų ir paruoštų archyvavimui, todėl rekomenduoju turėti bent tris direktorijas: nepaliestoms nuotraukoms iš atminties kortelės (originalai), atrinktoms nuotraukoms (darbinės) ir išvestinėms nuotraukoms (išvestinės – tai web’ui, juodai-baltos ar šiaip „pakoreguotos”), kurios yra pasiruošusius nugulti į archyvą.
Nors pats procesas atrodo sudėtingas, tačiau tikrai turi savų privalumų:
– Visuomet turiu nepaliestus originalus. Padeda tiems atvejams „jei, ką…” arba „pala pala – ten buvo prasta nuotrauka, bet joje matėsi tas, kuris dabar sėdi Seime prisidirbęs ir toje nuotraukoje viskas aiškiai matyti „Oops, tikrai nepretenduoju į paparazus, tai tik vaizdingas palyginimas 🙂
– Surūšiuotos (atrinktos) nuotraukos yra sutvarkytos ir įvesti metaduomenys bei reitingai – faktiškai pagrindinė žaliava tolimesniam darbui. Tai panašiai, kaip salotos kalėdiniam stalui. Gera šeimininkė visuomet naudos tik geriausius salotų lapus.
– Išvestinės nuotraukos yra saugomos atskirai nuo atrinktų, kad netyčia nepadarytume pataloginių pakeitimų 🙂 Dar patinka tai, kad sukatalogizuotas nuotraukas galima peržiūrėti net nenaudojant pačių failų. Katalogas tiesiog padaro peržiūrėjimui tinkančias kopijas ir laiko pas save faile.
Kiekvieną katalogą vadinu taip: „RAW_001_0001_0356_Klases_susitikimas”, „RAW_002_0357_0698_Atostogos” ir pan. Skaičiai 0001_0356, 0357_0698 – tai unikalūs nuotraukų failų numeriai, jie leidžia man sutvarkyti nuoseklumą, o trumpas prierašas padeda geriau prisiminti, kas už tų skaičių slypi 🙂 Atitinkamai pavadinti ir išvestiniai failai tik vietoje RAW, pas mane DRV (angl. derrivatives), o originalus esu pavadinęs ORG. Kiekvienas duomenų tipas yra archyvuojamas į atskirus DVD.
Pastaroju metu galvoju pereiti prie Lightroom’o (LR), bet dar reikia išsiaiškinti visu katalogizavimo su šia programa pliusus ir minusus. Kiek girdėjau, įvaldžius Lightroom’ą, ženkliai paspartėja duomenų apdorojimas (kas yra ypatingai svarbu!), tačiau, pasak Peter Krogh, LR’e katalogų valdymas dar nėra patogus. Tačiau nuo LR 1.1 versijos (kai yra rašomas šis straipsnis, tik ką pasirodė 2.6 versija) sako, kad daug kas patobulėjo. Pažiūrėsim 🙂
Su linkėjimais nepasimesti nuotraukų sraute,
Fortunatas
P.S. Visos minimos programos turi bandomąsias versijas, todėl galite atsisiųsti ir išbandyti.
Parašykite komentarą