Praėjusią savaitę keletas Lietuvos banko ir Lietuvos centrinės kredito unijos pranešimų spaudai atkreipė portalų, laikraščių dėmesį, pasirodė kelios bėgančios eilutės ir TV naujienų laidose. Kalba buvo apie vadovų ir kandidatų į kredito unijų vadovus egzaminų rezultatus. Apsikeitėme nuomonėmis ir tiek – viena pusė sakė, kad reikalavimai minimalūs ir išlaikyti tikrai paprasta, mes gi pasisakėme, kad reikėtų pagalvoti apie metodologiją, kaip reikėtų tinkamai pasiruošti kvalifikacijos patikrinimui, kad ir kokio lygio klausimai bebūtų.
Kas nustebino, tai žiniasklaidos – atsiprašau, tiksliau antraščių redaktorių noras sutirštinti spalvas. Tokius žodžių junginius, kaip „karo žygis” ir panašiai laikyčiau noru sulaukti kuo daugiau „click’ų” ir sukurti ilgiau grojančią temą. Tiek to, kiekvienas dirba savo darbą, kaip išmano. Nors apie LCKU pranešime paminėtą proporcionalumo principą tikrai kalbėsime vis dažniau.
Po kelių dienų kitas portalas „pasigavo” tą pačią temą ir pažvelgė į ją dar kitu kampu. Pasak straipsnio, kuris buvo iliustruotas atitinkama nuotrauka „iš archyvo”, autoriaus, didžiųjų kredito unijų vadovai neturi finansinio išsilavinimo ir yra partijų nariai, o kai kurie yra net miestų ar rajonų tarybų nariai.
Ir…?
Tiesą pasakius nelabai supratau klausimo pobūdžio, nejaugi žurnalistas norėjo pasakyti, kad būti aktyviu miesto ar rajono piliečiu turėtų būti nepatogu, o būti miesto ar rajono gyventojų išrinktam į savivaldą yra tarsi kažkokia (nuo)dėmė? Pilietiškumo ugdyme, matyt, dar turime ką nuveikti, o supratimas apie savivaldą ateis tik patiems joje dalyvaujant, o ne pavartant wikipedijos puslapius.
Kredito unijų vadovai yra vieni aktyviausių savo bendruomenės narių ir lyderių, tad natūralu, kad tie patys asmenys gali būti aktyvūs ir kitose veiklose. Būti išrinkam ar išrinktai į miesto Tarybą nėra savaiminis blogis, tai iš esmės praturtina vadovo patirtį, veikiant ir sprendžiant miesto ar rajono klausimus. Kredito unijos veikla ir yra nukreipta į vietos bendruomenės klausimų sprendimus.
Priminsiu, kad pirmasias kredito unijas 1996 metais steigė Ūkininkų sąjungos, Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos, Žemės ūkio rūmų aktyvūs darbuotojai, kiti veiklūs ūkininkai. Miestuose, tiksliau Kaune – studentai, absolventai ir universitetų dėstytojai, Vievyje ir Panevėžyje įmonių darbuotojai. Tuo metu ūkininkui, studentui gauti paskolą iš banko buvo nelabai įmanoma misija.
Anksčiau kredito unijos steigėsi ne tik teritoriniu, bet ir profesiniu pagrindu, tad natūralu, jog dalis vadovų turi ne tik finansinį išsilavinimą ir tai taip pat tik praturtina bei praplečia kredito unijos vadovybės kompetencijas – įdomu, kiek vertės suteikiant paskolą grūdininkui prideda agronomas, o kiek finansininkas. Matyt šiuo atveju svarbūs yra abu.
Bet kurioje kredito įstaigos veikloje yra svarbūs ir teisinį, ekonominį, vadybinį, net ir inžinerinį išsilavinimą turintys asmenys. Kiekviena specialybė savaip praturtina įvairias bet kokios įmonės veiklos sritis. Kita vertus, pažiūrėjus į šį klausimą plačiau, Lehmann brothers vadovai turėjo matyt ne vieną diplomą liudijantį apie finansinį išsilavinimą, gautą pasaulinio garso aukštosiose mokyklose, bet tai neapsaugojo nuo nekvalifikuotų sprendimų, sukėlusių skausmingas pasekmes visai pasaulio ekonomikai 2008 metais. Lietuva, beje, ne išimtis.
Patikslinsiu, kas gali būti kredito unijos vadovu. Tai ne tik administracijos vadovas, bet ir visuomeniniais (savanoriškais) pagrindais dirbantys ir iš kredito unijos narių tarpo išrinkti valdybos, stebėtojų tarybos nariai, paskolų komiteto pirmininkas bei vidaus audito tarnybos vadovas. Niekas iš aukščiau paminėtų vadovų, išskyrus administracijos vadovą ir vidaus audito tarnybos vadovą, negauna atlyginimo ir skiria, o kartais ir aukoja, savo laiką vietos bendruomenės klausimų sprendimui.
Išrinkus vadovus visuotiniame narių susirinkime, vadovų tinkamumą eiti kredito unijos vadovo pareigas vertina ir leidimus tapti vadovais išduoda Lietuvos bankas. Tad, šalies reguliatorius teigiamai įvertino visų kredito unijų vadovų kompetencijas ir galimybes vadovautišioms kredito įstaigoms bei suteikė leidimus eiti šias pareigas. Savo ruožtu vadovai žinias nuolat stiprina ir atnaujina specialiuose mokymuose.
Pasikartosiu, Lietuvos banko vykdomiems dabartiniams vadovų egzaminams, turime pastabų ir pasiūlymų. Mūsų manymu, rinkos reguliatorius gali prisiimti ne tik egzaminavimo, bet ir metodologijos pristatymo, nuoseklaus edukacijos vykdymo vaidmenį. Savaime suprantama kredito unijų vadovų kompetencijai skyrėme ir skirsime dar didesnį dėmesį – to reikalauja ir pats laikmetis, ir nuolat kintantys sektoriaus priežiūriniai reikalavimai, tačiau kooperacijos ir finansų dermės specifiką reikia suprasti ir priimti.
Tiek apie šią temą. Ko gero ateityje pratęsiu straipsnių apie kredito kooperaciją ciklą, nes rašančių ir kalbančių daug, bet norinčių įsigilinti į esmę, nelabai.
Na, o dabar padiskutuokime. Ar dirbate pagal specialybę ir jei ne, dėl kokių priežasčių pasirinkote kitą veiklos sritį? Ar turėtų būti ribojama, galimybė gyventojui būti išrinktam į vietos savivaldos organus (miesto/rajono tarybas), priklausomai nuo to, kokioje sferoje jis dirba?
