Štai ir baigėsi žygis. Sudėtingas ne tik žaidėjams, bet ir sirgaliams. Sirgaliams ne tik Lietuvoje, bet kad ir kokioje nors Airijoje, kur po pralaimėjimo Lenkijos krepšinio rinktinei, „vietiniai” lenkai nepraleisdavo sarkastiškai pašiepti nosis nukabinusių „vietinių” lietuvių.
Na, šįkart nosis teko nuleisti kone po kiekvienų rungtynių. Turime dėkoti Bulgarijai, kad nepaleido mūsų „drym tymo” su vilko bilietu… Nesisekė Lietuvos komandai. Atrodo užjausti reikia – Lietuva gi katalikiška šalis.
Ir žinot, kas erzina? Tai, kad pasak kai kurių komentuotojų portaluose delfi.lt, lrytas.lt ir kituose, mūsų krepšinio krūmokšnių (ąžuolais jie buvo kažkada) kritikuoti negalima, reikia juos palaikyti, užjausti… Kaip su mažais vaikais. Žinot, chebra, patinka maudytis šlovėje, išmokit priimti ir priekaištus, nes girti už pastangas galima treniruotėse, o varžybose reikia rezultato… čia net ne Olimpiada, kur „svarbu dalyvauti”… tai čempionatas, kur reikia kautis ir nekartoti vakarykščių klaidų. Nežinau, ar tai lengva ar sunku, bet aš už tai ir pinigų negaunu. O dabar darbas atliktas yra blogai. Pripažinkime. Gaila, kad tokie šaunūs Lietuvos sirgaliai turėjo ryti kartėlį ir klausytis priešininkų sirgalių pergalių maršus. Na, o treneriui belieka palinkėti gerai „sustatyti” pranešimo tekstą bei ateityje atrasti kitokią strategiją, kurią prieš tai būtų gerai išbandyti ne „ant rinktinės” vyrų, o kokiame nors klube.
Tikėkime, kad bus geriau, o tai, kas nutiko – tik į naudą, nes nosys buvo taip aukštai užriestos, kad net prikrito rudenėjančių lapų. Tikiu Lietuvos krepšiniu, bet ne šia komanda. Atleiskit, Lietuvos krepšinio vyrai ir sirgaliai. Nors ne, jei nepatinka, neatleiskit – tai yra mano nuomonė. Taškas.
