Vakar pirmą kartą po daugelio metų aplankiau Sausio 13-osios laužus. Anksčiau nevažiuodavau. Ne tik, kad ne Vilniuje, bet greičiausiai norėjau išsaugoti atmintyje nepaliesta tai, kas 17-mečiui įsirašė visam laikui – pagarba ir meilė savo šaliai.
Prisiminau, kaip sausio 12-osios naktį važiavome su klasioke Ingrida ir jos draugu autobusu į Vilnių ir kaip vairuotojas keliskart paklausė, ar tikrai norime tęsti kelionę į Vilnių, nes televizija ir radijas jau užimti – neaišku, kas ten ir kaip; kaip jau Sausio 13-ąją 1 val. nakties įžengėme į Seimo aišktę ir mums pasirodė per mažai žmonių. Tas jausmas, kai atrodo… viskas? Baigta?
Reikalai pasitaisė, kai pasklidus žiniai, jog pajudėjo sovietų tankai, į aikštę plūstelėjo žmonės tarsi iš visur. Man kaip vaikinui iš Tauragės – tai buvo tarsi vandenynas, į kurį įplaukiau valtele. Kažkas siūlė karštos arbatos iš termoso, kažkas net tušintų kopūstų su bulvėmis atnešė stovintiems visą naktį pamaitinti. Tokios vienybės ir atjautos nebuvau patyręs. Tačiau per Seimo langą pasirodęs Vytautas Landsbergis pakvietė visus skirstytis, nes yra nesaugu ir gręsia pavojus gyvybei, nes gauta informaciją, kad netrukus bus šturmuojamas Seimas. Kas tuomet įvyko… aikštėje stovėję žmonės tarsi dar tvirčiau įsižemino ir davė suprasti, kad niekur nesitrauks. Dar daugiau – patys pradėjome „šarvais” dengti Seimą, nešdami iš greta buvusios statybvietės armatūrą.
Tai buvo viena jėga, kuri stovėjo už didesnį tikslą. Už laisvę!
Aplankiau prisiminimą ir perėjau tarsi į naują etapą – supratau, kiek daug iškovota. Kiek daug laisvės mes dabar turime ir kaip tą laisvę dabar galime dovanoti savo tėvams, vaikams ir anūkams. Tiesa, taip pat tą laisvę iškovojome ir tiems, švilpiantiems ir pučiantiems kažkokią gaujos dūdą, kurie šiandien, sausio 13-ąją, sugebėjo pademonstruoti absoliučią nepagarbą atminčiai. Bet – tai yra ta pati iškovota laisvė ir reikia išmokti, kad ir kaip tai nelengva, gyventi joje.
Ačiū tiems, kurie mus tuomet, prieš 31 metus, saugojote, gynėte ir kovojote už mūsų ateitį. Mes esame ir būsime stiprūs, nes niekada nepamiršime, ką padarėte dėl mūsų visų.
